„Futbolo karas“ –
tai vienas iš kurioziškiausių XX a. karinių konfliktų. Jis
įsižiebė Centrinėje Amerikoje 1969 m. ir truko savaitę - nuo
liepos 14 iki 20 d. Tais metais vyko 1970 m. pasaulio futbolo
čempionato atkrintamosios varžybos. Jose dalyvavusi Hondūro
rinktinė pralaimėjo kaimyniniam Salvadorui ir tai tapo
netiesioginiu pretekstu pradėti karinius veiksmus.
Iš tiesų konflikto
šaknys slypėjo giliau. Jau nuo XIX a. kaimyninės šalys nesutarė
dėl pasienio teritorijų priklausomybės. Salvadoras buvo
turtingesnė ir ekonomiškai stipresnė valstybė, Centrinės
Amerikos valstybių organizacija (ODECA – karinė, politinė,
ekonominė ir kultūrinė valstybių sąjunga) jam suteikė ypatingas
prekybines ir muitų lengvatas. Salvadoras smarkiai įtakojo
Centrinės Amerikos bendrąją rinką ir tai erzino Hondūrą, kurio
skola Salvadorui sudarė beveik pusę visos skolos ODECA narėms. Abi
šalis valdė karinės chuntos, kurios ieškojo išorės priešų,
kad atitrauktų piliečių dėmesį nuo vidaus problemų.
Hondūro Gyventojai bėga
į Salvadoro kariuomenės į Gvatemalą
Karo šalininkai Hondūre
nuolat eskalavo salvadoriečių migrantų temą. Salvadoras buvo
viena iš ekonomiškai stipriausių Centrinės Amerikos valstybių,
bet užėmė mažiausią plotą ir išsiskyrė didžiausiu gyventojų
tankumu. Jo teritorijoje trūko dirbamos žemės, todėl
skirtingais duomenimis nuo 30 iki 100 tūkstančių valstiečių
persikėlė gyventi ir dirbti į retai apgyvendintus Hondūro
regionus.1969 m. balandžio mėnesį Hondūro prezidentas Oswaldo
López Arellano pareiškė ketinąs patikrinti visus gyventojus,
kurie įsigijo žemę agrarinės reformos metu. Neturintys Hondūro
pilietybės bus išsiųsti iš šalies, o jų nuosavybė atimta.
Žiniasklaidos priemonėse prasidėjo masinė kampanija, kurios metu
aiškinta, kad dėl augančios bedarbystės ir mažėjančių
atlyginimų kalti emigrantai iš Salvadoro.
Salvadoro futbolo rinktinė prie rungtynes Meksike
1969 m. balandį įtampa
tarp kaimyninių šalių ėmė augti, nes daugybė salvadoriečių,
kurių žemes nusavino Hondūro valdžios atstovai, sugrįžo į
gimtinę. Aukščiausi Salvadoro valdžios pareigūnai pradėjo
ruoštis karui, nes manė, kad tai vienintelė priemonė susigrąžinti
tautos palaikymą.
1969 m. liepos 15 d.
Salvadoro pajėgų pasienio postas
Įvykių katalizatoriumi
tapo Salvadoro ir Hondūro rinktinių susitikimai 1970 m. pasaulio
futbolo čempionato atkrintamosiose varžybose. Pirmosios rungtynės
vyko 1969 m. birželio 8 d. Hondūro sostinėje Tegusigalpoje,
rezultatu 1:0 jas laimėjo šeimininkai. Po mačo daugybė vietos
sirgalių kreipėsi į policiją dėl Salvadoro rinktinės gerbėjų
atakų.
Kitas susitikimas
surengtas San Salvadore birželio 15 d. Aikštės šeimininkai
atsirevanšavo sutriuškindami Hondūro rinktinę 3:0. Pagal
taisykles reikėjo surengti trečią susitikimą, kurio metu
paaiškėtų atkrintamųjų varžybų laimėtojas. Dvikova įvyko
Meksike, ją laimėjo Salvadoro futbolininkai rezultatu 3:2. Po
rungtynių Meksiko gatvėse kilo kruvinos riaušės tarp abiejų
rinktinių sirgalių.
Pralaimėjęs
atkrintamąsias varžybas, Hondūras nutraukė diplomatinius
santykius su Salvadoru. Dar daugiau, šalyje prasidėjo antpuoliai
prieš migrantus.
Tada Salvadoras įvedė
nepaprastąją padėtį, paskelbė rezervo karių mobilizaciją ir
padidino savo kariuomenę nuo 11000 iki 60000 karių. Hondūras
neatsiliko – energingai ėmė ruoštis karui. Dera pažymėti, kad
abiejų šalių kariuomenių arsenalo pagrindą sudarė pasenę
amerikietiški ginklai, o karius instruktavo taip pat amerikiečiai.
Migrantai iš Salvadoro glaudžiasi Raudonojo Kryžiaus būstinėje
1969 m. liepos 14 d.
Salvadoras pradėjo karinius veiksmus. Iš pradžių viskas vyko
sėkmingai – šios šalies kariuomenė buvo skaitlingesnė ir
geriau apginkluota. Bet sėkmė greitai nusisuko – antpuolius
sustabdė Hondūro karinės oro pajėgos. Karo lakūnams pavyko
sunaikinti naftos saugyklas, todėl Salvadoro kariuomenė liko be
kuro. Ji negalėjo nei tęsti antpuolio, nei atgabenti savo karių į
frontą.
Liepos 15 d. tarptautinė
Amerikos valstybių organizacija paragino nutraukti ugnį ir išvesti
Salvadoro kariuomenę iš Hondūro. Iš pradžių Salvadoras ignoravo
šį raginimą, reikalaudamas, kad Hondūras mokėtų reparacijas dėl
salvadoriečių migrantų užpuolimų ir garantuotų likusių šalyje
gyventojų saugumą. Po trijų dienų buvo pasiektas susitarimas, bet
kariniai veiksmai nutraukti tik liepos 20 d.
Apie "futbolo karą"
primenantis memorialas Hondūre
Pirmosiomis rugpjūčio
dienomis Salvadoro pajėgos paliko Hondūro teritoriją. „Botago ir
meduolio“ principas padėjo sustabdyti kraujo praliejimą. Šiuo
atveju „botagas“ – ekonominės sankcijos Salvadorui, o
„meduolis“ – tai atsakingi Amerikos valstybių organizacijos
pareigūnai Hondūro teritorijoje, padėsiantys užtikrinti migrantų
saugumą. Taikos sutartis tarp kaimynių pasirašyta tik praėjus
dešimčiai metų po karo.
Žiupsnelis informacijos
karo istorijos mylėtojams – „futbolo karas“ tapo paskutiniu,
kuriame naudoti Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvai.
Oro antskrydžiuose
dalyvavo amerikietiški naikintuvai P-51 Mustang, F4U Corsair,
transportiniai lėktuvai perdaryti į bombonešius DC-3 Dakota.
Hondūro oro pajėgose buvo vienintelis reaktyvinis lėktuvas su
turbosraigtiniu varikliu – 1944 m. naikintuvo F-80 Shooting Star
mokomoji versija T-33. Orlaivyje nebuvo ginkluotės, todėl jis
naudotas tik žvalgybiniais tikslais ir norint įbauginti priešo
kariuomenę.
Karas prasidėjo
kurioziškai, bet jo padariniai abiems valstybėms buvo skaudūs.
Konflikto metu žuvo apie 2000 taikių gyventojų, 100000
salvadoriečių migrantų pabėgo iš Hondūro, prekybiniai ryšiai
tarp šalių nutrūko, o siena tarp valstybių buvo uždaryta.
Salvadoro rinktinė
pasaulio futbolo čempionate pasirodė prastai – visas grupės
rungtynes pralaimėjo „sausai“ ir užėmė paskutinę vietą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą