Žaidimas Jeu de Paume (iš prancūzų
k. jeu – žaidimas, paume – delnas) atsirado Prancūzijoje. Jis
daug kuo panašus į lauko tenisą, bet yra žymiai sudėtingesnis ir
techniškesnis. Jeu de paume žaidžiamas patalpoje, korto sienos
kampuotos, o langai uždengti tinklu. Žaidimo eiga kažkuo primena
greitą žaidimą šachmatais, nes didžiausias dėmesys skiriamas
preciziškam kamuoliuko padavimui ir strategijai.
Iš Jeu de Paume atsirado šiuolaikinio
teniso taškų skaičiavimo sistema – 15, 30, 40. Egzistuoja
teorija, kad prancūziškojo teniso kortai buvo 90 pėdų ilgio, t.y.
po 45 pėdas kiekvienam žaidėjui. Pelnęs tašką, paduodantysis
žaidėjas turėjo paeiti 15 pėdų į priekį, po antro taško –
dar 15 pėdų į priekį, o po trečio jis atsidurdavo beveik prie
pat tinklo, paėjęs 10 pėdų.
1608 m. raižinys, vaizduojantis Jeu de Paume žaidimą
Prancūziškojo teniso prototipo
ištakos siekia XI a., kai vienuoliai varžydavosi tarpusavyje delnu
mušinėdami medžiaginius maišelius, prikimštus plaukų arba
kamščiamedžio žievės.
Jau tais laikais kaimų gyventojai
žaidė pačius įvairiausius „rankinius“ žaidimus, bet
aukštuomenė laikė Jeu de Paume provincialia pramoga. Visgi
turtingų šeimų atžalos krimto mokslus vienuolynuose, todėl
tenykštės pramogos netruko išplisti į miestus ir dvarus.
Jeu de Paume Vokietijoje, XVII a.
Greitai šis „rankinis“ sportas
išpopuliarėjo: universitetai ir privatūs asmenys statė kortus, o
1292 m. vien tik Paryžiuje dirbo 13 teniso kamuoliukų gamintojų.
Paprasti žmonės žaidė Jeu de Paume tiesiog gatvėse, o karaliai
statė prabangius vidinius kortus taip dar labiau standartizuodami
sporto šaką.
1397 m. Paryžiaus magistratas išleido
įsaką, leidžiantį žaisti Jeu de Paume tik sekmadieniais, nes
„prekeiviai ir paprasta liaudis meta savo darbus, kad galėtų
pažaisti. Tokia padėtis labai kenkia gerai tvarkai visuomenėje“.
Jeu de Paume kortas Versalio rūmuose
Kiekviena sporto šaka gali būti
mirtina, ne išimtis ir Jeu de Paume. Prancūzijos karalius Liudvikas
X Vaidingasis buvo aistringas šio sporto gerbėjas ir pirmasis
istorijoje įrengė modernų vidinį kortą.
1316 m. birželį ilgos ir sekinančios
„teniso“ dvikovos metu jis išgėrė labai daug atšaldyto vyno
ir neužilgo mirė nuo plaučių uždegimo. Kita šio sporto auka
netiesiogiai tapo Karolis VIII Maloningasis. 1498 m. vykdamas stebėti
„delninio žaidimo“ monarchas atsitrenkė galva į durų sąramą,
grįžus namo jį ištiko koma, o dar po devynių valandų - mirtis.
XVI a. pradžioje žaidimas tapo
tikslesnis ir energingesnis – pradėtos naudoti raketės battoir, o
kortas padalintas į dvi dalis virvėmis (vėliau tinklu). Dėl šių
patobulinimų Jeu de Paume suklestėjo ir jo triumfas tęsėsi iki
pat XVII a. pabaigos.
Jeu de Paume raketės
Mūsų laikais Prancūzijoje yra trys
Jeu de Paume klubai, vienijantys šios sporto šakos entuziastus:
Paryžiuje (jam priklauso apie 100 žaidėjų), Bordo ir Fontenblo.
Prancūzijoje šiuo sportu reguliariai užsiima maždaug 200, o
pasaulyje – 5000 žaidėjų. Jis ganėtinai paplitęs Anglijoje,
kur yra įrengta virš 20 kortų, Australijoje ir JAV.
Dabar jau niekas tiksliai nepasakys,
kaip Jeu deu Paume persikėlė per Lamanšą. Legenda pasakoja, kad
Orleano hercogas ir poetas Karolis I pademonstravo šį žaidimą
Anglijos karališkajame dvare 1415 m., kai anglai paėmė jį į
nelaisvę Aženkūro mūšyje. Ši versija kelia daug abejonių, nes
užuominos į panašų žaidimą randamos angliškuose manuskriptuose
jau nuo 1365 m.
Beveik nuo pat Jeu de Paume, kaip
sporto šakos atsiradimo, esmine turnyrų dalimi tapo lažybos.
Dėl to susiformavo paini handikapo sistema – rizika didesnė, bet
ir jaudulio daugiau. Vienas iš ankstyviausių lažybų paminėjimų
datuojamas 1355 metais, kai Prancūzijos karalius Jonas II užsakė
dvi belgiško audinio atraižas, kad atsiskaitytų su lažybų
laimėtoju. Šiuolaikiniame lauko tenise toks handikapas neprigijo.
Skiriamasis Jeu de Paume bruožas yra
taip vadinama „medžioklė“ arba prancūziškai la chasse.
Šiuolaikiniame tenise žaidėjas pralaimi tašką, jei nepermuša
per tinklą kamuoliuko, prieš šiam atšokant nuo aikštelės
paviršiaus du kartus.
Žaidžiant Jeu de Paume taškas
nepralaimimas, bet vieta, kur kamuoliukas atsimušė antrą kartą,
pažymima. Kai paduodančiajam žaidėjui trūksta vieno taško iki
pergalės, varžovai susikeičia vietomis. Tas, kuris netaisyklingai
permušė per tinklą kamuoliuką, turi smūgiuoti taip, kad
kamuoliukas atsimuštų tarp galinės korto sienos ir vietos, kur
atšoko antrą kartą.
Pakankamai sudėtingas šiame žaidime
yra kamuoliuko padavimas: prieš atsimušdamas į kortą, jis turi
atsitrenkti į penthouse („šlaitinį stogelį“). Patyrę
žaidėjai naudoja virš 40 skirtingų padavimo būdų – „žirafos“,
„bumerango“, „vikšro“ ir kitus.
Jeu de Paume žaidžiamas ir mūsų laikais
Skirtingai nuo moderniojo lauko teniso,
Jeu de Paume mušinėjamas kamštinis kamuoliukas. 64 mm diametro ir
apie 71 g svorio kamuoliukai gaminami rankiniu būdu iš
kamščiamedžio žievės, kuri tvirtai apvyniojama audinio juosta.
Kamuoliuko užvalkalas siuvamas rankomis, paprastai iš storo
vilnonio audinio. Tradiciškai Jeu de Paume kamuoliukai yra balti ir
ne tokie šoklūs, kaip lauko teniso.
Jeu de Paume pradėjo grimzti užmarštin
XVII a. pabaigoje. Taip nutiko, nes dažnai varžybų baigtis būdavo
sutarta iš anksto ir kildavo nemažai lažybų konfliktų. Kintant
socialiniams ir politiniams prioritetams, žaidimas virto aristokratų
hobiu, o nenaudojami kortai paversti sinagogomis, sandėliais,
mokyklomis, garažais ir avidėmis.
Pirmą ir paskutinį kartą ši sporto
šaka buvo įtraukta į oficialią 1908 m. vasaros olimpinių
žaidynių programą. Dėl medalių rungėsi 9 sportininkai iš
Didžiosios Britanijos ir du JAV tenisininkai. Auksas atiteko
amerikiečiui Jay Gold II, o Prancūzijai teliko mėgautis žaidimo
išradėjų vardu.
Diana Pachomovaitė,
pirminis publikavimo šaltinis 15min
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą