Visais
istorijos laikotarpiais stiprioji lytis nevengė spręsti konfliktų
jėga. Dėl įvairių priežasčių vyrai įrodinėjo savo pranašumą
vienas prieš kitą. Rytų kovos menai padėjo žengti savęs
tobulinimo keliu, Centrinės Amerikos indėnai rengdavo ritualines
dvikovas, o graikai išrado olimpines žaidynes. Ne išimtis ir mūsų
kaimynai rusai, kurių mėgstamą žiemos pramogą – kumštynes
pagal sudėtingumą galima būtų lyginti su prancūzų savate arba
airių bare-knuckle boxing.
Viktoras Vasnecovas
„Kumštynės“, 1891 m
Rusiškų kumštynių
kilmė nėra aiški, kaip ir jų ritualinis aspektas. Egzistuoja
galybė istorinių faktų, kurie liudija šios „sporto šakos“
paplitimą visuomenėje: policijos protokolų, įsakų, kurie draudė
panašaus pobūdžio pramogas. Kumštynes aprašė etnografai, jos
apdainuotos liaudies dainose ir poezijoje. Jau nuo XI a. šios
pramoginės muštynės užėmė svarbią vietą liaudies kultūroje.
Tradiciškai kumštynės rengtos per didžiąsias
metų šventes – laikotarpiu nuo šv. Kalėdų iki Viešpaties
Krikšto šventės, per Užgavėnes, kartais per Sekmines. Vasarą
vyrai susirinkdavo gatvėse arba aikštėse, o žiemą – ant
užšalusių vandens telkinių. Paspoksoti į mušeikas ateidavo daug
žiūrovų, tradiciškai vykdavo mugės, gertas karštas midus ir
alus. Jei kumštynėse dalyvaudavo kilmingų šeimų atstovai,
šventėje grodavo čigonai ir netgi šaudė fejerverkai.
Borisas Kustodijevas „Kumštynės ant Maskvos upės“, 1897 m.
Daugiausia kovų įvykdavo per Užgavėnių savaitę – prieš gavėnią žmonės stengėsi ne tik prisivalgyti ir prisigerti iki soties, bet ir išlieti energijos perteklių. Juk iki pat šv. Velykų reikės pasninkauti, melstis ir atgailauti.
Komandos
buvo sudaromos socialiniu-teritoriniu principu. Tarpusavyje galėjo
muštis kaimai, abu didelės gyvenvietės galai ir pan. Pasirengimas
užtrukdavo vieną ar dvi savaites: iš pradžių išrinkdavo vietą,
susitardavo dėl taisyklių, dalyvių skaičiaus, paskirdavo komandų
atamanus. Be to, šis laikotarpis buvo skirtas kovotojams pasiruošti
fiziškai ir dvasiškai. Vyrai ir jaunuoliai kelis kartus per savaitę
vanodavosi pirtyje, stengėsi valgyti daugiau mėsos ir duonos, nes
manyta, kad tai stiprina ir suteikia energijos. Neretai kumštynių
dalyviai griebdavosi magiškų priemonių, norėdami padidinti savo
galią.
Christiano Geislerio graviūra, 1805 m.
Kumštynėse vyrai kovodavo plikomis rankomis arba lazdomis. Dalyviai rūpinosi apsauginėmis priemonėmis – storomis pakulų prikimštomis kepurėmis ir kailinėmis pirštinėmis, kurios sušvelnindavo smūgį. Egzistavo trys pagrindinės kovos kumščiais kategorijos: сам на сам („vienas prieš vieną“), поле („laukas“) ir masinės kovos, kurios dar skirstytos į сцеплялка-свалка („visi į krūvą“) ir стенка на стенку („siena prieš sieną“).
Dvikovos „vienas prieš vieną“ kartais tapdavo
masinių muštynių preliudija, o kartais tebuvo proga pasigalynėti
dviem aršiems kovotojams. Dalyviai privalėjo laikytis
nustatytų taisyklių, vengti nesąžiningos kovos. Tas, kuris
pralaimėdavo, turėjo likti gyvas ir nesuluošintas. Verta išskirti
šios kumštynių kategorijos variantą – удар на удар
(„smūgis prieš smūgį“). Kovos dalyviai stovėdami vienas
prieš kitą paeiliui smūgiuoja. Smūgio teisė suteikiama metus
burtus. Negalima vengti priešininko smūgio pasilenkiant, leidžiama
tik blokuoti. Dvikova laikyta baigta, kai vienas iš dalyvių būdavo
partrenktas ant žemės arba pasiduodavo.
1900 m. nuotrauka
Kumštynių kategorija „laukas“ – tai
dažniausiai teisminės kovos, kai susikaudavo ieškovas ir atsakovas
arba jų „atstovai“. Ši kategorija atstojo savotišką „liaudies
teismą“.
Masinės kumštynės – tai šventinė
pramoga arba proga išspręsti įvairias problemas kaimyninių
gatvių, kaimų gyventojams ar skirtingų profesijų atstovams.
Variantas „visi į krūvą“ yra laikomas pačiu seniausiu ir
pavojingiausiu. Visi mušėsi su visais, taisyklių lyg ir laikytasi,
bet kas tokioje košėje galėjo pastebėti pažeidimą? Principas
paprastas – vyras nusižiūri sau priešininką, jį sumušęs
imasi kito ir t.t.
Šiuolaikinės kumštynės
Jei kumštynės vyko „siena prieš sieną“, komandos naudojo įvairią taktiką. Prieš pradedant mūšį vadas parengdavo planą ir numatomą strategiją. Stipriausius vyrus išrikiuodavo sienos priekyje, dalį mušeikų palikdavo rezerve. Mūšio metu kovotojai atsitraukdavo, keisdavo vieni kitus, saugodavo priešakines linijas, rengdavo pasalą ir pan. Kova baigdavosi, kai kažkuri siena neatlaikydavo arba komanda išsilakstydavo.
Rusiškos kumštynės nebuvo tik brutalus vienas
kito kūlimas. Dalyviai turėjo laikytis konkrečių taisyklių:
nemušti gulinčio, neluošinti, mušti priešininką iki pirmo
kraujo, netrenkti iš pasalų. Vyrai privalėjo kautis „veidas į
veidą“, smūgiai žemiau juostos laikyti neleistinais. Atsirasdavo
gudročių, kurie į pirštines įsidėdavo švino gabaliukus, bet už
tai jie susilaukdavo griežtos bausmės, nes ginklų naudojimas
buvo kategoriškai draudžiamas. Svarbu pažymėti ir tai, kad
kumštynių dalyviai priklausė tai pačiai amžiaus grupei. Kautynes
pradėdavo paaugliai, juos keisdavo vaikinai, vėliausiai
įsitraukdavo stipriausi kovotojai – jauni vedę vyrai.
Masinės kumštynės Rusijoje
Kumštynių pradžią žymėdavo vyrų
eitynės pagrindine kaimo gatve į mūšio lauką. Ten jie
išsirikiuodavo dviem grupėmis ir pradėdavo žodinį mūšį.
Priešininkai pašiepdavo vienas kitą, nutaisydavo karingas pozas ir
demonstruodavo savo jėgą. Tuo metu paaugliai lauko viduryje
imdavosi vienas su kitu, lyg darydami apšilimą prieš mūšio
pradžią. Kumštynių pradžią skelbdavo atamanas, o seniai,
stebintys kovą, aptarinėdavo vyrus ir dalindavo patarimus rezervo
mušeikoms. Mūšiui pasibaigus, visų jo dalyvių laukė linksma
užstalė su valgiais, gėrimais ir dainomis.
Kumštynės padėjo ugdyti svarbius vyriško
charakterio bruožus: ištvermę, gebėjimą atlaikyti smūgius,
tvirtumą, vikrumą ir narsą. Dalyvavimas kovose laikytas garbės
reikalu, o pasižymėjusius kovotojus apdainuodavo liaudies dainose
ir kurdavo apie juos sakmes.
Siena prieš sieną
Nuo XVIII a. antros pusės iki XIX a. vidurio ši
pramoga suklestėjo Maskvoje ir Sankt-Peterburge. Valdžia ir
bažnyčia stengėsi kumštynes uždrausti, nes kovotojai neretai
patirdavo rimtus sužeidimus ar net žūdavo. Visgi draudimai buvo
bergždi, netgi SSSR laikais kumštynes vis dar rengdavo
provincijoje.
Šiuolaikinės kumštynės neretai tampa masinių
miesto švenčių dalimi. Per didžiąsias šventes jas rengia krašto
muziejai ir etnografinės sodybos, kad atvykę turistai savo akimis
pamatytų senovinę liaudies pramogą.
1954 m. kumštynės Riazanės srityje
Diana Pachomovaitė
publikuota 15min puslapyje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą