2017 m. rugpjūčio 30 d., trečiadienis

Studentai plaukė upe, fechtavosi ir lošė iš pintos vyno

Studijos universitete – tai svarbus gyvenimo etapas, kuriame nedera pamiršti pramogų ir turiningo laisvalaikio. Daugelis šiuolaikinių studentų mielai sportuoja ir atstovauja universitetų rinktines įvairiausio lygio varžybose. Svarbiausias sporto renginys – kas dvejus metus rengiamos studentų pasaulio žaidynės arba Universiada. Šiųmetinėse studentų žaidynėse Taipėjuje dalyvauja net septynis kartus daugiau atletų iš akademinio pasaulio lyginant su pirmąja Universiada, surengta 1959 m. Turine. O kokį vaidmenį sportas vaidino viduramžių studentų gyvenime? 


Tų laikų dėstytojų ir mokytojų požiūris į poilsį ir sportą buvo dvilypis. Kai kurių internatinių mokyklų taisyklės leido kasdien ilsėtis po vieną valandą. Laisvo laiko nekontroliavo mokytojai, tad mokiniai galėjo daryti ką nori. Universitetuose nebuvo sudaromos jokios sąlygos atsipūsti ir neorganizuojama papildoma veikla, bet studentai rasdavo būdų pabėgti nuo knygų. Prie daugumos universitetų plytėjo žalieji plotai, kurie puikiai tiko sportui ir žaidimams.


Paskaita universitete, Bolonija, XIV a.

Viduramžių Kembridže studentai treniravosi dideliame lauke už Kamo upės, tobulindami populiaraus to meto sporto – lankininkystės įgūdžius. Paryžiaus universitetui priklausė žemės sklypas Pre-aux-clercs, kuriame jaunuoliai žaisdavo kroketą lenktomis lazdomis, panašiomis į ledo ritulio, o menų ir gramatikos studijų pirmakursiai rungdavosi svaidydami skrybėles.


Lankininkų turnyras Sankt Galene, 1520 m.

Visoje Europoje studentai leido laisvalaikį panašiai. Ispanijos universitetuose po pusryčių vaikinai įprastai žaisdavo vietinį kroketo analogą, taip pat kėgliais ir kamuoliu. Leipcigo universitete buvo populiarus boulingas, kuriame žaidėjai turėjo pataikyti kamuoliu į gairelę arba įridenti jį į skylę grindyse.


Kroketo žaidėjas, Oksfordas, XIV a. vidurys

Mokantys plaukti kultivavo vandens sporto šakas. Paryžiaus studentai varžėsi plaukdami Senos upe arba nardydami į ją nuo Mažojo tilto. Heidelbergo universiteto studentai plaukdavo Nekaro upe nepaisydami stiprių srovių. Dėl realios grėsmės paskęsti tokias „maudynes“ draudė Belgijos Leveno ir Škotijos Glazgo universitetų statutai, o Kembridžas prarado tiek akademinio jaunimo, kad XVI a. menų dėstytojas Everardas Digby net parašė plaukimo vadovėlį studentams.


Žaidimas kėgliais, XVI a. pradžia

Šaltuoju metų laiku Anglijos studentai sportuodavo ant ledo. Jie čiuožinėdavo ant užšalusių vandens telkinių prisirišę arklių blauzdikaulius prie batų, o patys aršiausi fechtuodavosi geležimi kaustytomis lazdomis. Toks ekstremalus žiemos sportas pareikalavo nemažai jaunų gyvybių.


Iliustracija iš XVI a. plaukimo vadovėlio
Šiaurės šalių universitetuose buvo populiarus futbolas. Škotijos studentai žaidė jį tiek prieš parlamento paskelbtą draudimą 1457 m., tiek ir po jo. Oksfordo universito statutas draudė žaisti futbolą miesto gatvėse, nes viešus sporto renginius neišvengiamai lydėjo lažybos, kurios teršė garbingų studentų vardą.

Lažybos buvo labai paplitęs reiškinys tarp viduramžių studentų. Jas draudė daugelis Europos universitetų, tarp jų – Krokuvos, Salamankos, Monpeljė ir Oksfordo. Kai kurie universitetai į lažybas žvelgė atlaidžiau ribodami statymų ir laimėjimų dydį. Heidelbergo universiteto statutas išsiskyrė savo griežtumu, bet jis leido studentams žaisti kortomis arba šaškėmis iš pintos vyno.


Studentai fechtuojasi, 1590 m.

Bolonijos universiteto studentai galėjo lošti kauliukais savo kambariuose, bet statutas griežtai draudė žaisti azartinius žaidimus viešumoje. Pagautas lošimo namuose studentas gaudavo įspėjimą, o po trečiojo karto jį pašalindavo iš universiteto.

Po 1254 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko IX įsakymo pasauliečiams nebuvo leidžiama žaisti šachmatais, tačiau universitetų studentai turėjo tokį patį statusą, kaip bažnyčių klierikai, todėl šachmatai tapo populiariu laisvalaikio leidimo būdu. Heidelbergo universiteto vadovybė šachmatus ir lošimą kauliukais toleravo tol, kol studentai žaidė savo kambariuose, bet žaidimą viešai draudė, nes iš karto prasidėdavo lažybos.


Riterių turnyras, XVI a.
Visas sporto šakas viduramžiais universitetai reguliavo arba varžė. XV a. Kembridžo apylinkėse niekas negalėjo žaisti teniso, Prancūzijos Kano universitetas tiesiog šalindavo tokius teniso mėgėjus, o vos po šimto metų Kvinso koledžas įsirengė nuosavą kortą. Škotijoje gana seniai išpopuliarėjo golfas, bet viduramžių universitetų statutai skelbė, kad tai – jokios naudos neduodantis žaidimas ir rekomendavo verčiau šaudyti iš lanko. Oksfordo studentams drausta žaisti rankinį.

Drąsiausi ispanų ir vokiečių studentai kultivavo fechtavimą ir dvikovų sportą. Kiekvieno Ispanijos studento kambaryje buvo galima rasti odinę liemenę, skydą ir rapyrą, o kalavijas kainavo skatikus. Vasaros vakarais dažnai susitikdavo dvi grupės studentų ir prasidėdavo masinė fechtavimo treniruotė, neretai virsdavusi tikromis skerdynėmis. Dėl didelio jaunuolių mirčių skaičiaus dvikovose universitetų vadovybės uždraudė šią pramogą, o Heidelberge studentams teko mokėti baudas už fechtavimo mokyklų lankymą.

Universitetų vadovybės toleravo vos kelių rūšių pramogas, viena iš jų – riterių turnyrai. Renginys galėjo trukti tris dienas, tačiau jame dalyvaudavo tik keletas studentų, išdrįsusių nepaisyti Bažnyčios nepritarimo. Šis viduramžių sportas buvo labai pavojingas, nuo mirtinų iečių sužeidimų daug vaikinų padėjo galvas. 1305 m. Anglijos karalius Edvardas I uždraudė rengti turnyrus Oksfordo apylinkėse, nes jie trikdė akademinės visuomenės gyvenimą. 


Oksfordo studentai pešasi su miestelėnais

Tačiau – studentai nebūtų studentai. Jie mėgavosi pogrindinėmis pramogomis. Anglijoje – turnyrais, Vokietijoje – boksu ir imtynėmis, Iberijos pusiasalyje – bulių kautynėmis.

Jokia reikšminga šventė ar renginys viduramžiais neapsieidavo be alkoholio. To meto visuomenė buvo gana tolerantiška alkoholio vartojimui, net ir jaunimo tarpe. Vien Paryžiaus universiteto kaimynystėje XIV a. veikė 60 tavernų. Greitai universitetų vadovybės nutarė sureguliuoti ir šią sritį, kadangi prisigėrę studentai neretai keldavo riaušes ir puldinėdavo miestelėnus. Bolonijos universitete galiojo draudimas vartoti alkoholį tam tikromis dienomis, o Leipcigo universiteto studentus, dalyvavusius girtose riaušėse, sodindavo į kalėjimą. Kaip ir dauguma valdžios bandymų suvaržyti piliečių elgesį, pastangos riboti girtuokliavimą buvo efektyvios tik iš dalies.

Viduramžių akademinio jaunimo laisvalaikio formų įvairovė buvo labai plati – pradedant nekaltais žaidimais ir baigiant išties pavojingais užsiėmimais. Šiuo atžvilgiu senovės studentai mažai skiriasi nuo vėlesniųjų šimtmečių kolegų. Pažymėtina, kad viduramžių mokytojai ir dėstytojai nematė prasmės ugdyti sveiko laisvalaikio įgūdžių, jų pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti ir reguliuoti. Visgi daugelis sporto šakų išliko, nes studentai užsiėmė mėgstama veikla nepaisydami valdžios draudimų.


Diana Pachomovaitė
publikuota 15min portale

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą