Studijos universitete – tai svarbus gyvenimo etapas, kuriame nedera
pamiršti pramogų ir turiningo laisvalaikio. Daugelis šiuolaikinių studentų
mielai sportuoja ir atstovauja universitetų rinktines įvairiausio lygio
varžybose. Svarbiausias sporto renginys – kas dvejus metus rengiamos studentų
pasaulio žaidynės arba Universiada. Šiųmetinėse studentų žaidynėse Taipėjuje
dalyvauja net septynis kartus daugiau atletų iš akademinio pasaulio lyginant su
pirmąja Universiada, surengta 1959 m. Turine. O kokį vaidmenį sportas vaidino
viduramžių studentų gyvenime?
Tų laikų dėstytojų ir mokytojų požiūris į poilsį ir sportą buvo dvilypis.
Kai kurių internatinių mokyklų taisyklės leido kasdien ilsėtis po vieną
valandą. Laisvo laiko nekontroliavo mokytojai, tad mokiniai galėjo daryti ką
nori. Universitetuose nebuvo sudaromos jokios sąlygos atsipūsti ir
neorganizuojama papildoma veikla, bet studentai rasdavo būdų pabėgti nuo knygų.
Prie daugumos universitetų plytėjo žalieji plotai, kurie puikiai tiko sportui
ir žaidimams.
Paskaita universitete, Bolonija, XIV a.
Viduramžių Kembridže studentai treniravosi dideliame lauke už Kamo upės,
tobulindami populiaraus to meto sporto – lankininkystės įgūdžius. Paryžiaus
universitetui priklausė žemės sklypas Pre-aux-clercs, kuriame jaunuoliai
žaisdavo kroketą lenktomis lazdomis, panašiomis į ledo ritulio, o menų ir
gramatikos studijų pirmakursiai rungdavosi svaidydami skrybėles.
Lankininkų turnyras Sankt Galene, 1520 m.
Visoje Europoje studentai leido laisvalaikį panašiai. Ispanijos
universitetuose po pusryčių vaikinai įprastai žaisdavo vietinį kroketo analogą,
taip pat kėgliais ir kamuoliu. Leipcigo universitete buvo populiarus boulingas,
kuriame žaidėjai turėjo pataikyti kamuoliu į gairelę arba įridenti jį į skylę
grindyse.
Kroketo žaidėjas, Oksfordas, XIV a. vidurys
Mokantys plaukti kultivavo vandens sporto šakas. Paryžiaus studentai
varžėsi plaukdami Senos upe arba nardydami į ją nuo Mažojo tilto. Heidelbergo
universiteto studentai plaukdavo Nekaro upe nepaisydami stiprių srovių. Dėl
realios grėsmės paskęsti tokias „maudynes“ draudė Belgijos Leveno ir Škotijos
Glazgo universitetų statutai, o Kembridžas prarado tiek akademinio jaunimo, kad
XVI a. menų dėstytojas Everardas Digby net parašė plaukimo vadovėlį studentams.
Žaidimas kėgliais, XVI a. pradžia
Šaltuoju metų laiku Anglijos studentai sportuodavo ant ledo. Jie
čiuožinėdavo ant užšalusių vandens telkinių prisirišę arklių blauzdikaulius
prie batų, o patys aršiausi fechtuodavosi geležimi kaustytomis lazdomis. Toks
ekstremalus žiemos sportas pareikalavo nemažai jaunų gyvybių.
Iliustracija iš XVI a. plaukimo vadovėlio
Šiaurės šalių universitetuose buvo populiarus futbolas. Škotijos studentai
žaidė jį tiek prieš parlamento paskelbtą draudimą 1457 m., tiek ir po jo.
Oksfordo universito statutas draudė žaisti futbolą miesto gatvėse, nes viešus
sporto renginius neišvengiamai lydėjo lažybos, kurios teršė garbingų studentų
vardą.
Lažybos buvo labai paplitęs reiškinys tarp viduramžių studentų. Jas draudė
daugelis Europos universitetų, tarp jų – Krokuvos, Salamankos, Monpeljė ir
Oksfordo. Kai kurie universitetai į lažybas žvelgė atlaidžiau ribodami statymų
ir laimėjimų dydį. Heidelbergo universiteto statutas išsiskyrė savo griežtumu,
bet jis leido studentams žaisti kortomis arba šaškėmis iš pintos vyno.
Studentai fechtuojasi, 1590 m.
Bolonijos universiteto studentai galėjo lošti kauliukais savo kambariuose,
bet statutas griežtai draudė žaisti azartinius žaidimus viešumoje. Pagautas
lošimo namuose studentas gaudavo įspėjimą, o po trečiojo karto jį pašalindavo iš
universiteto.
Po 1254 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko IX įsakymo pasauliečiams nebuvo
leidžiama žaisti šachmatais, tačiau universitetų studentai turėjo tokį patį
statusą, kaip bažnyčių klierikai, todėl šachmatai tapo populiariu laisvalaikio
leidimo būdu. Heidelbergo universiteto vadovybė šachmatus ir lošimą kauliukais
toleravo tol, kol studentai žaidė savo kambariuose, bet žaidimą viešai draudė,
nes iš karto prasidėdavo lažybos.
Riterių turnyras, XVI a.
Visas sporto šakas viduramžiais universitetai reguliavo arba varžė. XV a.
Kembridžo apylinkėse niekas negalėjo žaisti teniso, Prancūzijos Kano
universitetas tiesiog šalindavo tokius teniso mėgėjus, o vos po šimto metų
Kvinso koledžas įsirengė nuosavą kortą. Škotijoje gana seniai išpopuliarėjo
golfas, bet viduramžių universitetų statutai skelbė, kad tai – jokios naudos
neduodantis žaidimas ir rekomendavo verčiau šaudyti iš lanko. Oksfordo studentams
drausta žaisti rankinį.
Drąsiausi ispanų ir vokiečių studentai kultivavo fechtavimą ir dvikovų
sportą. Kiekvieno Ispanijos studento kambaryje buvo galima rasti odinę liemenę,
skydą ir rapyrą, o kalavijas kainavo skatikus. Vasaros vakarais dažnai
susitikdavo dvi grupės studentų ir prasidėdavo masinė fechtavimo treniruotė, neretai
virsdavusi tikromis skerdynėmis. Dėl didelio jaunuolių mirčių skaičiaus
dvikovose universitetų vadovybės uždraudė šią pramogą, o Heidelberge studentams
teko mokėti baudas už fechtavimo mokyklų lankymą.
Universitetų vadovybės toleravo vos kelių rūšių pramogas, viena iš jų –
riterių turnyrai. Renginys galėjo trukti tris dienas, tačiau jame dalyvaudavo
tik keletas studentų, išdrįsusių nepaisyti Bažnyčios nepritarimo. Šis
viduramžių sportas buvo labai pavojingas, nuo mirtinų iečių sužeidimų daug
vaikinų padėjo galvas. 1305 m. Anglijos karalius Edvardas I uždraudė rengti
turnyrus Oksfordo apylinkėse, nes jie trikdė akademinės visuomenės gyvenimą.
Oksfordo studentai pešasi su miestelėnais
Tačiau – studentai nebūtų studentai. Jie mėgavosi pogrindinėmis pramogomis.
Anglijoje – turnyrais, Vokietijoje – boksu ir imtynėmis, Iberijos pusiasalyje –
bulių kautynėmis.
Jokia reikšminga šventė ar renginys viduramžiais neapsieidavo be alkoholio.
To meto visuomenė buvo gana tolerantiška alkoholio vartojimui, net ir jaunimo
tarpe. Vien Paryžiaus universiteto kaimynystėje XIV a. veikė 60 tavernų. Greitai
universitetų vadovybės nutarė sureguliuoti ir šią sritį, kadangi prisigėrę
studentai neretai keldavo riaušes ir puldinėdavo miestelėnus. Bolonijos
universitete galiojo draudimas vartoti alkoholį tam tikromis dienomis, o
Leipcigo universiteto studentus, dalyvavusius girtose riaušėse, sodindavo į
kalėjimą. Kaip ir dauguma valdžios bandymų suvaržyti piliečių elgesį, pastangos
riboti girtuokliavimą buvo efektyvios tik iš dalies.
Viduramžių akademinio jaunimo laisvalaikio formų įvairovė buvo labai plati
– pradedant nekaltais žaidimais ir baigiant išties pavojingais užsiėmimais.
Šiuo atžvilgiu senovės studentai mažai skiriasi nuo vėlesniųjų šimtmečių
kolegų. Pažymėtina, kad viduramžių mokytojai ir dėstytojai nematė prasmės
ugdyti sveiko laisvalaikio įgūdžių, jų pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti ir
reguliuoti. Visgi daugelis sporto šakų išliko, nes studentai užsiėmė mėgstama
veikla nepaisydami valdžios draudimų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą