Galingieji
vikingai, kitaip „žmonės iš Šiaurės“, visus baugino jėga ir gebėjimu išgyventi
mūšyje. Jų meistriškumo paslaptis slypėjo specialioje
treniruočių sistemoje, kurią privalėjo įsisavinti kiekvienas skandinavų karys. Mokydamiesi
parmesti priešininką įvairiais būdais, vikingai sukūrė savitą kovos meną –
glimą.
Mūšių baigtis dažnai būdavo nenuspėjama, todėl vikingai
turėjo mokėti apsiginti įvairiose situacijose - netgi būdami beginkliai jie
stodavo prieš ginkluotą priešą. Tokiais atvejais naudota glima, kuri susideda
iš metimų, smūgių, spyrių, smaugimų, suspaudimų, skausmo sukėlimo ir ginklų
naudojimo technikos.
Žodis „glíma“ senovės norvegų kalba reiškia „švystelėjimas“
arba „blyksnis“. Vikingų kovos menas pavadintas būtent taip, nes jo esmė –
parversti oponentą ant žemės žaibiškais rankų ir kojų judesiais.
Šis kovos menų stilius ugdė jėgą, ištvermę ir drąsą –
būtinas savybes, norint išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Glima įkvėpdavo
pasitikėjimą savo jėgomis ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, kurie pradėdavo
treniruotis sulaukę 6 – 7 metų amžiaus.
Hryggspenna
Glima – vienas iš vikingų paveldo objektų nenugrimzdęs
užmarštin. Kovos menas vis dar kultivuojamas Skandinavijoje, Šiaurės ir Pietų
Amerikoje.
Skandinaviškų imtynių šaknys labai gilios. Glima minima
Jaunesniojoje Edoje, kurią XIII a. pradžioje parašė Snoris Sturlusonas. Vienoje
iš knygų pasakojama apie dievo Toro kelionę pas Lokį. Toras susitiko seną
milžinę jotunę ir susirėmė su ja, tačiau imtynių baigtis buvo netikėta, nes
beginklė jotunė nugalėjo griaustinio dievą.
Seniausia
nuotrauka, kurioje užfiksuotas brokartök,
XIX a. aštuntas dešimtmetis
Kovos meno technika naudota ne tik savigynai ar kare,
glima buvo ir sportas. Visų bendruomenės švenčių metu ypatingas dėmesys skirtas
imtynėms. Vikingų amžiuje tai buvo populiariausia sporto šaka, kuria užsiėmė
tiek vyrai, tiek moterys.
Kai
norvegai apsigyveno Islandijoje, jie atsivežė savo tradicijas, papročius ir
glima. Islandijos viduramžių įstatymų knygoje Grágás („Pilkos žąsies įstatymai“)
surašyti ankstyviausi norvegų įstatymai, tarp kurių yra ir imtynių taisyklės.
Islandai puoselėjo norvegiškąjį palikimą ir glima ten išliko beveik nepakitusi
nuo vikingų laikų. Dabar šis sportas laikomas nacionalinėmis Islandijos
imtynėmis.
Lausatök,
1908 m.
Evoliucionuojant
kovos menui, atsirado keletas imtynių atmainų, kuriose kovotojai skirstomi į
jėgos ir svorio kategorijas:
Brokartök – glimos versija, išplitusi
Islandijoje ir Švedijoje. Būtent šios imtynės laikomos islandų nacionaliniu sportu,
o technika jose svarbesnė nei jėga.
Kiekvienas kovotojas susijuosia juosmenį specialiu diržu, sujungtu su
papildomais diržais, apjuosiančiais šlaunis. Imtynininkai viena ranka sugriebia
priešininko diržą, kita – kelnes šlaunų srityje. Tokioje padėtyje bandoma pakišti
oponentui koją ir parversti jį ant žemės. Metamas kovotojas stengiasi atsiremti
į žemę rankomis ir pėdomis, tada jo parmetimas neįskaitomas. Laimima, kai
metamas priešininkas nukrenta paliesdamas žemę bet kuria kūno dalimi tarp alkūnės
ir kelių.
Senoji jotunė
nugali Torą, R. Engelso paveikslas, 1919 m.
Hryggspenna yra panašesnė į kitas imtynių
šakas ir laikoma labiau jėgos nei technikos išbandymu. Oponentai laiko vienas
kitą už viršutinės kūno dalies ir pralaimi tas, kuris krisdamas paliečia žemę
bet kuria kūno dalimi, išskyrus pėdas.
Populiariausia glimos versija yra lausatök. Šiose imtynėse kovotojai gali
priešininką sugriebti kaip nori. Lausatök
daug agresyvesnis kovos menas, jame leidžiami visi veiksmai. Egzistuoja
savigynos variantas, kai treniruojantis mokoma ir veiksmų, galinčių realioje
situacijoje sužaloti priešininką, bei draugiškų rungtynių versija, kurioje leidžiami
veiksmai, bet saugomasi, kad priešininkas nebūtų sužeistas. Draugiško
susitikimo nugalėtoju tampa tas, kuris lieka stovėti, kai priešininkas guli ant
žemės. Jei nukrenta abu, imtynės tęsiamos gulint - naudojamos technikos
išlaikyti priešininką ant žemės, kad pats galėtų atsistoti.
Imtynininkai, 1915 m.
Nors
glima atsirado rūsčiais laikais, tai – džentelmeniškas sportas. Glima siejama
su garbės kodeksu Drengskapur, kuris
reikalauja kovoti sąžiningai, pagarbiai ir rūpintis priešininku. Senovėje, jei imtynininkas
atlikdavo kokį nors glimos taisykles pažeidžiantį veiksmą, jį galėjo netgi
išvaryti iš bendruomenės. Šiame sporte negalima luošinti ar žudyti savo
oponento.
Britų kino kronika apie glimą, 1932 m.
Norvegijos glimos čempionatas, 2011 m.
Diana Pachomovaitė
publikuota 15min portale
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą