Kaip ir bet kuri kita civilizacija, actekai mėgo
aktyvų laisvalaikį ir sportą. Vaikai ir suaugusieji, kilmingieji ir prasčiokai
žaidė įvairius žaidimus, kurie dažnai būdavo ritualizuoti ir turėjo religinę
simboliką. Ullamaliztli buvo
pagrindinė ir pati svarbiausia actekų imperijos sporto šaka.
Šio žaidimo su kamuoliu ištakos siekia 1200 m. per.
Kr. Jis atsirado Olmekų civilizacijoje Mezoamerikos regione ir buvo labai
paplitęs actekų, majų ir inkų tarpe. Šis žaidimas užėmė svarbią vietą Actekų
imperijos visuomenėje kaip laisvalaikio praleidimo būdas, taip pat dėl
politinių ir religinių priežasčių.
Kai actekai pradėdavo statyti naują miestą, visų
pirma naujose žemėse iškildavo vyriausio dievo Uicilopočtlio šventykla, o prie
jos – žaidimo su kamuoliu aikštė. Imperijos sostinėje Tenočtitlane aikštė
plytėjo tarp rūmų ir šventyklos.
Tlačtli arba
žaidimo aikštė, Meksika
Žaidimo aikštė - tlačtli
(kartais taip vadinamas ir pats žaidimas) buvo savitos konfigūracijos.
Dažniausiai I raidės formos, pagal visą perimetrą apsupta šlaitu, už kurio
statomos 2-3 m aukščio sienos.. Aikštės ilgis svyravo tarp 30-60 m, ją kirto
centrinė linija, o sienose stovėjo šeši mediniai žymekliai. Ilgųjų sienų
viduryje buvo pritvirtinti du akmeniniai reljefiniai 90 cm skersmens žiedai.
Dažnai juos puošė žvėrių ornamentai ir raižiniai.
Aplink visą aikštę buvo įrengti atskiri sektoriai
prastuomenei, kilmingiesiems ir teisėjams. Visa aplinka puošta mediniais
sijomis sujungtais stovais, ant kurių actekai užmaudavo paaukotųjų dievams
kaukoles. Kartais
sienos dekoruotos ankstesnių laikų laimėtojų ir pralaimėtojų atvaizdais.
Taip tlačtli
vaizduotas europietiškuose manuskriptuose
Kamuolys, arba ulli, buvo
gaminamas iš kaučiukmedžio ir svėrė apie 2 kg. Žaidėjai dėvėjo apsaugas – elnio
odos raiščiai saugojo smakrą, klubus, šlaunis, rankas ir skruostus. Netgi su
apsauginėmis priemonėmis actekų „krepšininkai“ baigdavo rungtynes sužaloti ir
kraujuojantys, nes dėl pašėliško tempo dažnai griūdavo.
Aikštės
siena Čičen Icoje, Meksika
Tikslios ullamaliztli taisyklės
nėra išlikusios. Pagal archeologinių kasinėjimų metu rastą medžiagą aišku tik
tiek, kad aikštėje susitikdavo dvi komandos. Pagrindinė „krepšininkų“ užduotis
– įmesti kamuolį į akmeninį žiedą ant sienos. Tai buvo išties sudėtinga, jei
kam nors pavykdavo – teisėjas skelbdavo žaidimo pabaigą. Kita svarbi taisyklė –
kamuolys jokiu būdu negali paliesti žemės. Žaidėjams buvo draudžiama griebti
kamuolį rankomis, jie galėjo tik mušinėti alkūnėmis, keliais, klubais ir galva.
Ar
lengva pataikyti į tokį žiedą?
Galima tik įsivaizduoti, kiek šis žaidimas reikalavo fizinių jėgų, juk
„krepšininkai“ turėjo nuolat bėgioti po aikštę ir tiksliai mušinėti kamuolį.
Visgi ullamaliztli žaidė patyrę
vyrai, tad kamuolys ore galėjo išbūti valandą ar dar ilgiau.
Šalutiniai žaidimo tikslai – smūgiuoti kamuolį į vieną iš šešių žymeklių
ant sienų, ribojančių aikštę. Jei nepavykdavo kamuolio permušti per centrinę
liniją arba žaidėjas jį paliesdavo draudžiama kūno dalimi, teisėjas skirdavo
pražangą.
Toteminės žaidėjų
figūrėlės
Ispaniško manuskripto
fragmentas
Actekų krepšinis ar krepšiasvydis greitai tapo politiškai reikšmingas, nes
tarpusavyje rungtyniaudavo atskiros gentys ar miestai-valstybės. Tiek pergalė,
tiek pralaimėjimas buvo neįtikėtinai sureikšminami. Kartais žaidimas virsdavo
pretekstu nužudyti ar tiesiog pasikėsinimu užpulti.
Iš didžiausių sumų lažinosi valdovai – yra istorija apie azartiškus
karalius. Vienas iš jų pastatė sodą, o kitas – turgų. Turgus buvo praloštas,
bet laimėjusįjį karalių pasmaugė dovanotu vėriniu.
Actekų krepšinis turėjo ryškų ritualinį aspektą. Žaidimo aikštė laikyta
veidrodžiu, kuriame kas vakarą pasislėpdavo saulė, keliaudama į požeminį
pasaulį. Ullamaliztli buvo lyg dienos
ir nakties mūšis ir glaudžiai siejosi su žmonių aukojimu. Manyta, kad gausios
aukos pamalonins saulę ir amžinai liks danguje.
Ulama de cadera – žaidimas klubais
Kamuolys reprezentavo aukos galvą. Tenočtitlane žaidimo aikštė plytėjo
kruvinų šventyklos laiptų papėdėje, o pats krepšiasvydis virsdavo aukojimo
scena. Buvo tikima, kad pralaiminčios komandos treneris ar netgi visa komanda
turi būti paaukota dievams. Kai kurie istorikai šią versiją ginčija teigdami,
kad šios didelės garbės galėjo sulaukti tik laimėjusi komanda
.
Mūsų laikais actekų krepšinis vis dar žaidžiamas, tik jis vadinasi ulama. Panašiausias į senovės mezoamerikiečių
versija laikomas ulama de cadera
(žaidimas klubais), su juo siejami ulama
de antenbrazo (kamuolys mušinėjamas dilbiais), kurį dažnai žaidžia moterys
ir ulama de palo (žaidimas lazda).
Meksikos valstija Sinaloa yra šiuolaikinio actekų žaidimo su kamuoliu sostinė,
ten jį žaidžia daug vaikų, o kruvinos aukos seniai nugrimzdo užmarštin.
2012 m. Meksikoje surengtas majų žaidmų turnyras
publikuota portale 15min
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą